Kodėl meilę ir neapykantą skiria tokia subtili riba? Kas priverčia ją peržengti?

Atsakymas:

Jeigu mane mano mylimas žmogus apgavo, negaliu jo/jos neapkęsti, nes ką tik mylėjau. Noriu pabrėžti, kad kalbu apie santykius su artimu žmogumi, kurie virto nepakenčiamais vienai pusei. (Apie smurtą šeimoje nekalbu). Su tokiu žmogumi nusivylęs baigiu bendrauti. Neapykantos įskaudinusiam buvusiam artimam žmogui priežastis dažniausiai ne pats žmogus, o nuosavi neįgyvendinti lūkesčiai. Tokiu atveju nepasitenkinimas savo klaida, neįžvalgumu, nesugebėjimu matyti nei savęs, nei antros pusės be rožinių akinių virsta pykčių kitam, bet ne sau. Suvokimas, kad viskas baigta nėra savaime prielaida viską imti ir pabaigti, nes atsiranda baimė laisvei, nežiniai, kankina nepasitikėjimo savimi jausmas. Tas gumos tempimas galiausiai ima siutinti, kitas žmogus tampa pabaisa, jausmai virsta neapykanta. Jeigu mano minėta įžvalga būtų paplitusi, būtų išvengta abi puses ir jų aplinką naikinačių konfliktų, kuriuose vaikai ir turtas dažnai tampa įkaitais.

Normalūs, suaugę žmonės sprendžia konfliktą – skyrybas – civilizuotai. Tačiau Lietuvoje vyrauja masinis infantlizmas, nes nemokama suvokti elementarios konflikto anatomijos. Psichologinės brandos stoka matosi nusikaltimų suvestinėse, politinėse batalijose. Kalbėjimas apie švietimą, kuriame neegzistuoja elementarios psichologijos ir savęs pažinimo, konflikto sprendimo pamokos vidurinėse mokyklose, yra beprasmis.

Galiausiai, mano patirtis man sako, kad ten, kur yra meilė, neapykantai nėra vietos. Tai yra, jeigu meilė virto neapykanta, tai tos meilės nebuvo nei kvapo.

Gerų švenčių be neapykantos, aibės meilės ir supratimo Jums linkiu.