Laba diena.

Mane paliko tėvas, mane palieka visi vyrai. Ieškojau atsakymo kodėl. Radau-esu prieraiši ir reikli. Reikli santykių bei vyro kaip asmenybės bei šeimos maitintojo progresui. Susipažinusi su vyru kuris man patinka iškart nevaldomai mintyse už jo išteku. Imu į viską žiūrėti pernelyg rimtai, noriu jį turėti ir jį mylėti. Jokiu būdu vyru neužgožiu dėmesiu ar tuo ką dabar jums pasakoju, jie to nežino, bet jaučia... Dažnai susimąstau ar tai gerai ar blogai. Nežinau ką kaltinti ar save ar vyrus, kurie atsiranda mano gyvenime turbūt nerimti.

Pagarbiai - NemokuLaukt

Sveika, NemokuLaukt.....

Neretai keisti man rašantys žmonės. Pateikę tik kelias mintis,  tuojau nori pilno atsakymo, lyg būčiau koks ekstrasensas ar kitoks šarlatanas. Nežinau, nei kiek Jums metų, ar turite vaikų, nežinau Jūsų profesijos, išsilavinimo, ar turite brolių/seserų, kur gyvenate. Žinoma, iš Jūsų minčių formuluočių galima spręsti, kad esate apsiskaičiusi, kažkiek susipažinusi su psichologija ir psichoanalize bendrais bruožais.

Gerai, pabandykime susivokti. Jūs gana aiškiai matote  save ir savo veiksmų pasekmes. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pabandykime pažvelgti gyliau. Pradėkime nuo Jūs palikusio tėvo. Nežinau aplinkybių, nežinau, kiek Jums tuo metu buvo metų. Sprendžiant iš stiprios reakcijos, Jūs galimai dar buvote maža arba paauglė. Visų pirma:  TĖVAS JŪSŲ NEPALIKO. TĖVAS PALIKO JŪSŲ MOTINĄ. Taip drastiškai teigdamas, siekiu pastebėti, kad Jūsų tėvo išėjimas NE JŪSŲ KALTĖ nesvarbu priežasčių. Įtariu, kad ne vyrai Jus palieka, bet Jūs tuos vyrus paliekate iš baimės būti paliktai. Tuojau sakau, kad galiu klysti, nes turiu labai mažai informacijos, todėl atsargiai vertinkite, atsargiai darykite išvadas iš mano pastebėjimų.

Klausimas: tai kiek artimesnių santykių  Jūs turėjote? Aš negaliu atsakyti į šį klausimą, bet jis svarbus. Viena, kai keičiate vyrus kaip kojines, kita – pagyvenate du, trys metus kartu. Aišku, manau, kad labai norite turėti artimus santykius ir tai gera pradžia ir svarbi žinia Jums. Nesuprantu, ką reiškia Jūsų teiginys „pernelyg rimtai žiūriu į santykius“? Į ilgalaikius santykius tarp dviejų žmonių ir reikia žiūrėti rimtai. Vienas gerų santykių vardiklis yra mokėjimas atvirai vienas su kitu kalbėtis, išsakyti bei išklausyti.

Rašote, kad neužgožiate vyro dėmesiu? Regis, Jūs vadovaujatės kažkokiomis taisyklėmis, taip reguliuodama kiekvieną savo žingsnį ir vyro taip pat.  Tai vis iš tos pačios praradimo baimės. Santykiuose jausmai rodomi: meilės jausmai, geismas, rūpestis, liūdesys. Tai – normalu. Žinoma, nedera jokiais būdais forsuoti emocijas ar reikalauti jų išraiškos. Skaitant Jūsų laiškelį, susidaro įspūdis, kad elabai savimi pasitikite. Siūlyčiau labiau pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi atleidžia vadžias, pradangina ar sumažina baimes. Juk iš baimės prarasti žmogus patenka į pastovią įtampos būseną, neleidžiančią tiesiog atsipalaiduoti. Šalia esantis žmogus tai jaučia ir, po kiek laiko, tai vargina. Na,  o kaip ugdomas pasitikėjimas savimi, kita istorija. 

Atminkite,  vyrai, su kuriais bendraujate ar norite bendrauti nėra Jums niekuo nusikaltę. Ne jie Jus paliko, ne jie Jus įskaudino taip sunkiai, kad eventualiai praradote pasitikėjimą savimi. Pagalvokite apie tai.

Sėkmės :)