Lūkestis
pančioja rankas, kojas,
verčia išvargusi nuo ilgesio kūną vilktis
jau kitų, daug kartų išmintu taku...
Neišsakyti žodžiai
netenka skonio...
Mintys atsimuša
į nuo šalčio ir eilinę
iš nuoskaudos  
susigūžusią tylą,
ieško  vilties,
kai
neatsakyti, neišklausyti laiškai,
abejingai į lentyną numesti
merdi

Jos  siela,
vienišumo ir nusivylimo išgąsdinta,
ieško užuovėjos,
nuo savyje nei tėvo nei motinos
nei draugo nei vaikystės svajonių¨
nebesutalpinančio  vyro.

Jo esybė
trokšta jos moteriško prisilietimo
savo nuosavom,
nuo ankstesnių ir būsimų
atsisveikinimų iškilusiom  žaizdom
užglostyti
Plunksna atšipo
ir jau nebeklauso  pirštų -
bandymo  išspausti
jau tūkstantį kartų  kartoto prisipažinimo.

Laikas
automatiškai fiksuoją eilinį,
vėjo pakeltą,
drėgną nuo  pavasarinio rūko
popieriaus lapą sklendžianti į užmarštį...