Vėl Kalėdos! Vėl viliojamai išdabintos vitrinos, gatvės švytinčiomis girliandomis. O lūkesčiai? Kiekvieno žmogaus akyse – vaiko, suaugusiojo, vyro, moters. Mano mintyse jų taip pat netrūksta. Tyliai sau kreipiu žvilgsnį padangių link. Mielai pasidalinsiu savo mintimis, bet apie jas žinosite tik Jūs, mano skaitytojai...

Taigi: „Viešpatie, jau Kalėdos ant nosies! Jau puikiai žinau, ko prašyti Kalėdų Senelio visiems mano artimiesiems. Dabar, surinkęs visus savo drąsos trupinėlius, prašau Tavęs: atsiųsk man per KS rubensiškų formų, rožinę, stambiakūnę, didžiulėmis stirnos akimis, visa galia lauk besiveržiančiomis krūtimis (rokoko stiliaus suknia didžiule dekoltė) man tiesiai į glėbį! Ne, mane – į jos! Mamma mia! Nes, Viešpatie, iki gyvo kaulo užkniso anoreksijos nukamuoti grožio etalono įsikūnijimai! Vėjuje vos bepastovinčios siūlo plonumo dvasios. Viešpatie, tik pasižiūrėk, kiek jos, tos plonybės, turi asmeninių problemų: nuolatos piktos nuo pastovaus badmiriavimo, visuomet nepatenkintos, nes jų vyrai mintyse svajoja apie apkūnias galingomis krūtimis ir plačiausiais klubais moteriškes. Piktos jos muša savo darbuotojus (kaip manekenė Naomi Campbel) arba tampa kokainistėmis (kaip manekenė Kate Moss).“

Nesusivaldžiau. Pradėjau šaukti nesavu balsu, stovėdamas priešais eilinę didžiulę moteriškos dvasios reklamą. Prašau Viešpaties, jog išgirstų mano norą ir jį patenkintų. Aplink mane susispietusiems vilniečiams aiškinu: „Žinote, Afrikoje arba viename Pietų Amerikos valstybės (nepamenu kokios) kaime tik apkūniausios moterys laikomos gražiausiomis ir turtingiausiomis. Ir ne tik – jos turi teisę valdyti vyrą! Tad koks išganymas nuo vyriškų rūpesčių, išskyrus, žinoma, vieną, tą pagrindinį, kai, atsistojus iš nugaros (nes kitaip neįmanoma), pabandžius akimis apžvelgti priešais atsivėrusį rojų, rankomis nepavykus apglėbti į dvi dalis skiltelėjusio pasaulio, įsiveržus ir prisipildžius neapsakomo optimizmo bei vilties, bandyti pasiekti dugną! Žinoma, su tokia moterimi gali iškilti nereikšmingų problemėlių šokių aikštelėje. Nugirdau, kaip vienas mano pažįstamas pasiūlė šalia stovintiems savo draugams: „Eime, vyrai, pastumdysime savo spintas!“ Na, ir nevėkšlos. Jokios pagarbos ir supratimo...

Apkūnios, gal net gerai nutukusios stambios moterys yra geraširdės moterys. Žinoma, jos kiek kompleksuoja, turi problemų įsigydamos suknelių arba seksualių apatinių, tačiau, kita vertus, jos malonios namų šeimininkės ir atlapaširdės. Ak taip, sugrįžkime prie namų šeimininkių. Jos, apkūnios moterys, be galo tinkamos Kalėdoms rengti. Šalia tokios jautiesi lyg vaikas, stebėdamas ją, visą sukaitusią, ruošiančią obuoliais ir slyvomis kimštą didžiulę žąsį! Kaltas tas infantilus giliai užslėptas vyro noras kuo ilgiau pabūti berniuku mamytės užuovėjoje.“

Bebaigdamas šią tiradą, pastebėjau, kaip vienas vyras, anksčiau vis nustumdavęs savo storos žmonos vis į jo juosmenį besikėsinančią ranką, staiga nusišypsojo ir, ją paėmęs, apsižvalgęs, ar niekas nemato, priglaudė prie lūpų.

Besiklausantieji staiga sustingo, matyt, neteko žado, nes pasirodė plona ilgakojė būtybė. Lyg laiką būtų paralyžius ištikęs! Šalia jos aukštai pakelta galva, jai į ranką įsikibęs vilkosi kažkoks pasipūtęs mulkis... kuriam visi vyrai akivaizdžiai pavydėjo. Ne, sprogo iš pavydo.

Netikėtai kilo mintis, kad stereotipai (apie apkūnias moteris) visai be reikalo užvaldė mūsų vargšes vyriškas sielas ir smegenines... Va, tokia didinga, jos kojos tiesiai iš kaklo, matyt, dygsta... Su tokia gali gauti bet kokį darbą, pasirodyti prestižiškiausioje auditorijoje! Jau nekalbant apie nežabotą Kamasutros išpildymą. Su stora – fui kaip šlykštu – tik viena poza ir galima!

Vėl kreipiausi į Viešpatį tokiais žodžiais: „Gerbiamas Pone, žinau, kad Kalėdoms galima prašyti išpildyti tik vieną norą, tačiau išimtys tam ir yra išimtys. Taigi norėčiau ir „Playboy“ taisykles, ir lietuvišką vyro tikrovę atitinkančios plonos moters. Rubensiškos – namuose ir vos nuo alkio nealpstančios, bet sėkmingo vyro statusą reprezentuojančios – žmonėse. Tik tiek. Ačiū!“

Grįžęs namo, patenkintas priguliau. Ir išgirdau gana griežtą Balsą. Tas Balsas pasiūlė man universalią moterį – lėlę, tikros moters su mažiausiomis detalėmis kopiją, tikrais plaukais ir plaukeliais, su vidine 36 °C žmogaus temperatūra. Tokia dabar Amerikoje (mačiau, reklamavo per TV) labai populiari žmogaus dydžio lėlė kainuoja apie 5 tūkstančius JAV dolerių. Žinoma, sakė Balsas, jeigu sutiksiu, tai už Kalėdinę dovaną tikrai mokėti neteks. Balsas šiek tiek apgailestavo, kad lėlė nelabai ir gyva, nors ir atrodo, lyg būtų gyva. Tačiau ji turi vieną privalumą: su pompa ją galima išpūsti iki bet kokio norimo dydžio. Namuose ji būtų apkūni, o žmonėse – reprezentatyvi.

Pamenu, pagalvojau, kad pasiūlymas gal ir visai neblogas. Kaip sakoma reklamoje, „du viename už tą pačią kainą!“ Tiesa, mokėti nereikės. Taigi neblogai. Lauksiu Kalėdų...