Sveiki,

Galbūt panašaus turinio klausimas jau buvo ir skelbtas, tačiau kadangi kiekviena situacija skirtinga, drįsiu suformuluoti savąjį.
Turiu mane labai mylintį draugą. Jis yra Žmogus iš didžiosios raidės - ne tik beribio širdies platumo, bet ir nepaprastos erudicijos. Tiesiog grynuolis, kurių, manyčiau, šiais laikais yra vienetai. Turėčiau skrajoti vien dėl fakto, kad jis mane myli.

Mūsų santykiai gražūs ir nuoširdūs, žinau, kad jis galvoja ir apie santuoką tačiau, kai tik jis priartėja prie manęs fiziškai, aš staiga užsiveriu nuo jo siena. Noriu, kad jis tuoj pat atsitrauktų, tačiau vaidinu beveik su ašaromis akyse ir kenčiu už jo tyrą meilę man. Nesuprantu, kas yra. Jau 1,5 metų nesuprantu. Bandžiau save perlaužti. Maniau, laikas padarys savo. Juk jis man toks artimas iš vienos pusės... ir toks tolimas iš kitos.

Vertinu ir branginu jį už viską, už jo meilę, už tai, kad mūsų požiūriai beveik visose srityse sutampa ir pati suprantu, kad tinkamesnio žmogaus, pagal savo dvasinę, emocinę ir mentalinę struktūrą būtų sunku sutikti. Tiesa, man vos dvidešimt dveji, galbūt kaltas jaunas amžius..

Taigi, klausiu Jūsų, galbūt kažkas blogo yra su manimi? Aistrą vyrui, kai kyla jaudulys nuo menkučio sąlyčio esu jautusi. Tačiau, deja, tai nebuvo tie žmonės, su kuriais būtų galima planuoti ilgalaikius santykius.

Ar yra galimybė fiziškai prisijaukinti savo vaikiną? Tai man sukelia didžiules emocines kančias, nes jo palikti taip pat nenoriu.

Atsakymas:

Jus esate dar jauna, bet jau labai konkrečiai galvojate arba jau planuojate savo gyvenimą. Jus pragmatiškai ieškote sau tinkamo vyro, bet tas, šalia esantis, Jūsų fiziškai netraukia. Tokia padėtis tikrai nėra nauja. Jeigu būtumėte vyresnė, turėtume vaikų, tai dėl vaikų galima daug ką ištverti, bet.... 

Ar  galima fiziškai „prisijaukinti“ vyrą?  Dažniausiai ne. Nebent įvyks kažkoks pritrenkiantis įvykis ir atsiras geismas tam vyrui. Dabar gi vaikų neturite, todėl bandymas save priversti jausti fizinę atrakciją žmogui,  kai tokios atrakcijos  organiškai nėra, regis sukelia Jums pasišlykštėjimą. Noriu pasakyti, kad nei Jus, nei Jūsų draugas čia niekuo dėti. Šiais laikais nebūtina save versti vesti ar tekėti už kito žmogaus, kuriam nejauti jokių jausmų. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai mergina bendravo su vaikinu net penkis metus. Vaikinas buvo labai turtingas, gražus, malonus ir t.t. Bet mergina susipažino su studentu, todėl paliko buvusį vaikiną. Bet... po metų sugrįžo pas buvusį, ištekėjo, atšventė brangias vestuves ir... po trijų mėnesių jį paliko. Sugrįžo pas studentą. Kaip liaudis sako, širdžiai neįsakysi.  

Tad negraužkite savęs. Jums protas sako, kad su tuo geriau, saugiau, ramiau, bet tokio buvimo kartu kaina yra aukšta abiems. Ieškote visiško saugumo, bet, priminsiu, kad vyras nėra tėvas ir neturi būti tėvu. Taip pat, kaip ir moteris neturėtų  tapti savo vyrui motina.  Dėl suprantamų priežasčių, normaliais atvejais tėvams seksualinių jausmų nejauti.

Tiesa, prašau paklausti savęs, ar kiltų Jums pavydas, jeigu Jūsų draugas, Jums matant, mergintų kitą moterį? Arba Jums matant kita moteris atvirai seksualiai flirtuotų su Jūsų draugu...  Kartais, bet nebūtinai, atsiradęs pavydas, praradimo baimė, gali išjudinti  tam tikrus jausmus, tame tarpe geismą.  Linkiu sėkmės apsispręsti, susivokti ir, nebijoti priimti tik  Jums vienai gerai žinomą teisingą sprendimą.  Tokį, nuo kurio nenukentėtumėte nei Jus, nei Jūsų draugas. Egoizmui tokiame apsisprendime vietos palikti  negalima.