jeigu  turėčiau tūkstanti burnų

šaukčiau ilgesį savo tau

jeigu  bučiau tūkstančiai lakštingalų

suokčiau giesmę laimės tau

dabar gi

mano rankos

ant svetimų skruostų

tavo atvaizdą liečia

ir  laukiu nekantriai mirties

tos pačios, kuri atveria vartus į palaimą

kurioje  nebesutiksiu savęs

kur  nespjausiu į savo atvaizdą veidrodyje

ir niekas kitas nebespjaus ir tu,

tu -

nenueisi šalin, nepranyksi iš ateities

neišsisklaidysi praeity

kažkas atstumo ietį tarp mūsų įspraudė

ir žinai,

tikiuosi, kad ir tavo pusėje smaigalys

pavydo nuodais išteptas

tau vidurius raižo

kankina ir bado

nes nežinau kur esi

tavo balso per sustingusio laiko sieną

negirdžiu,

o tavo rankos...

nemoka pavirsti  laiškanešiais paukščiais

kurių taip laukiu