"LAIŠKAS..."

Pabandysiu papasakoti, kaip gyvenu. O gyvenu turbūt gerai. Turiu du vaikus. Su antrąja puse esame kartu apie 25 metų ...Gyvename neblogai, uždirbame-tiksliau vyras uždirba, pakanka viskam.

Esame sveiki, gražūs, jauni, gyvybingi. Viskas gražu? Taip, ir aš taip galvoju, kad taip turėtų būti. Tačiau trokštu aistros, jausmų. Per tuos metus net kelis kartus aistringai įsimylėjau... Buvau neištikima dvasiškai, o dabar jau …gaila, kad taip atsitiko,bet tai leido man suprasti ką iš tiesu aš jaučiu savo vyrui…tai tik dėkingumas, pagarba ir tiek…

Tačiau aš nejaučiu aistros jam. Sau jau pripažinau, kad jo nebemyliu, nors draugystės ir pirmųjų kelerių vedybinio gyvenimo pradžioje degiau beprotiška meile.

Per tokias viduje verdančias audras ne kartą galvojau išeiti ir palikti ji. Tačiau kaskart nugalėdavo prisirišimas, pastovumo, saugumo troškimas,- ką iš savo vyro ir gaunu, o dabar - ir atsakomybė prieš vaikus. Abejoju, ar surasiu ką nors labiau atsidavusio šeimai, labiau atsakingo, patikimo nei jis.

Taip nežinau ką man daryti,jis iš to pykčio ar nevilties tiek visko man prisako,nesu net sapnuose tokiu žodžių girdėjus,nesuprantu kaip gali žmogus mylėdamas (bent taip sako ) taip kalbėti.

Apie mano neramią sielą jis sužinojo ir suprato visai neseniai, tačiau nežino, kokias ribas buvau peržengusi. O mylėtis su juo aš nebenoriu, negeidžiu jo. Sekso jis tiesiog išprašo, kai mylimės, jis manęs nepatenkina, bet aš kažkaip prie to prisitaikiau, jis ilgai net nesuprato (gal jis nenorėjo to suprasti) kad nejaučiu nieko su juo mylėdamasi, bandžiau tai pasakyti, kad negaliu taip, kad jaučiuosi negerai mylėdamasi su juo, kai nenoriu ….deja ne tik kad neišgirdo, bet tapo dar atkaklesnis, o gal aš blogai paaiškinau…Na,  mes nesusikalbėjom. Žinau, jis mane myli ir gal aš nedrįsau jam tai pasakyti,  bijojau skaudinti…

Apkabinti jo negaliu, nebent per prievartą, nusirenginėti prie jo vengiu - žinau, kad nori žiūrėti ir grožėtis, norės mylėtis... Nežinau, kas manyje yra, ir kaip susitvarkyti, kaip išmokti (bet tai bus melas) pasibučiuoti, apsikabinti.
Pripažinsiu, būna tokių impulsų, bet nugesinu, užgniaužiu, negalėčiau pasakyti, kodėl... Gal reikėtų išvažiuoti atostogų dviese, bet tiesą sakant jau bandėm, dideliu troškimu su juo važiuoti nedegu. Žinau, kad bus gera, bus smagu, tikrai įdomu, bet taip pat žinau, kad to vidinio didelio pasitenkinimo, laimės, meilės, aistros proveržių aš nejusiu.

O man to trūksta, noriu džiaugtis, suktis, žiūrint į akis, ir mylėti, o su juo gal panašiau kaip su draugu, broliu - prisirišimas ir žinojimas, ko gali tikėtis...
Sunku viską nupasakoti, bet tikiuosi, kad nors kiek atskleidžiau savo vidinę būseną... Kaip gyvena žmonės? Ar meilė tikrai praeina, nes patyriau, kad su laiku - taip? Ar įmanoma ją atgaivinti? O jei nėra noro tą daryti? Kaip nuraminti širdį? Aš turiu viską, kodėl man negana? Norisi iš kažko išsiveržti, gyventi vidumi, ne išore..

Atsakymas ”Laiškui”

Geri santykiai su vyru – smaugia? Toks man kilo šios Jūsų išsakytos padėties apibūdinimas. Bet, visų prima, dėkui už laišką. Perskaičiau atidžiai kelis kartus. Bet turiu pastebėti,  kad trūksta esminės informacijos: ar dirbate namuose? Kiek metų dirbate namų šeimininke? Kokio amžiaus vaikai? Ar vaikus, jeigu  maži, gali prižiūrėti  retkarčiais, savaitgaliais, jūsų abiejų tėvai? Ar vaikai jau išaugę?

Klausimai esminiai norint suformuluoti patarimą, turintį realų pagrindą. Dabar belieka spėlioti, nes kalbate tik apie savo būseną. O būsenos, pvz. neigiamos, gali kilti nuo labai konkrečių dalykų: neišsimiegojimo, nuo kankinančios ligos, nuo piktoko žodžio, nuo artumo ir sekso stokos. Būsenas galima susigalvoti,  į jas įtikėti, pradėti gyventi  jų sukurtomis logikomis, neturinčiomis nieko bendro su tikrove.

Jūsų teiginys „Gyvename neblogai, uždirbame-tiksliau vyras uždirba, pakanka viskam”, tai patvirtina.  Mat akivaizdu, kad ”viskam”, nepakanka, nes tas „viskas“ , regis, yra jūsų neigiamos psichologinės- dvasinės būsenos priežastis. Viskas taip gerai, bet vistiek tragiškai blogai.

Neturėdamas  esminės informacijos, pasiūlysiu vieną galimą scenarijų.  Taigi, gyvenate 25 metus kartu. Dabar jums abiem apie 45 metai. Gal pagimdėte vaikus gan vėlai, todėl esate nuolat  pririšta prie namų, gyvenate vaikų rūpesčiais nepalikdama vietos sau. Iš vyro jokios paramos negaunate, gal, kad jis dirba nuo ryto iki vakaro. Gal neturėjimas jokių kitų užsiėmimų, vien tik vaikų ir namų priežiūra, tiesą sakant, užknisa juodai. Pats sau tampi nebegražus, neįdomus, o dar čia vyras, grįžęs iš jam mielo darbo, kėsinasi į tavo kūną.  

Jis nesupranta Jūsų būsenos, todėl Jums nieko nebelieka, kaip gelbėtis kad ir kito žmogaus glėbyje. Nes kas nori pastoviai jaustis…. daiktu?  Ypač, kai kalbos nepadeda, nes čia vien kalbomis neužglaistysi: reikalinga kardinali santykių kaita. Čia reikalingas ultimatumas savo vyrui: ”Arba perimk kuriam laikui atsakomybę už vaikus, namus ir t.t. nes man reikia laisvės nuo namų kaip oro, arba kaltink save.”. 

Toks sprendimas leistų Jums atsitokėti, susivokti, kad pastovios neigiamos mintys kuria savo „tikrovę“, kuri tampa realiosios tikrovės pakaitalu. Juk, vis dėlto rašote, kad „būna impulsų pasibučiuoti, apsikabinti, bet tokius jausmus užgniaužiate“. Gal tai ir yra kontaktas su realiąja padėtimi, bet iš pykčio Jūsų būsenos niekaip nesuprantančiam vyrui viską užgniaužiate ir atsiduodate tam tikrovės pakaitalui? Tam, kuris Jus taip supainiojo, kad net atstūmė nuo Jums ir šeimai savaip atsidavusio vyro.

Taip, nieko nėra žiauriau už gyvenimą kartu su abejinga, ar nemokančia suprasti savo antrą pusę  vyru ar žmona. Bet nuo tokių problemų yra vaistai. Tai,  - abipusis kalbėjimas, gal net bendraujant su šeimos psichologu, arba, kaip ir sakiau, trenkimas kumščiu į stalą. Šiuo atveju tai reiškia ne ką kitą, kaip Jūsų ultimatumą vyrui: „Noriu išeiti iš namų, tegul tėvai prižiūri vaikus savaitę kitą. Arba: noriu susirasti darbo už namų sienų. Antraip santykiai baigsis.“.

O nusprūdimas  į svetimo vyro lovą... Aš, vyras, pasakyčiau, kad vyrui tai dažniausiai nieko nereiškia. Tegul už šį mano pareiškimą psichologai pakaria mane ant pirmo stulpo. Moterys mąsto kitaip, bet šiuo atveju, jeigu tai vienkartinis reikalas, meskite šalin. Juk sakote, kad esate – tame tarpe ir Jūsų vyras –„gražūs ir gyvybingi“.  O taip pat: „Su juo įdomu, smagu, gera“ kažkur išvykus. Bent man šis pareiškimas  kužda, kad šansų spręsti susidariusią situaciją negriaunant  šeimos dar yra.

Apie sekso fantazijas, kurios, regis, Jus kartais nuo karto „persekioja“: nesigėdinkite sekso fantazijose mylėtis  su kitais vyrais, moterimis, dalyvauti orgijose  ar kas ten Jums šauna į galvą. Sekso fantazijos nėra nusikaltimas. Tą pat daro ir Jūsų vyras ir dar septyni milijardai žmonių pasaulyje. Galite pabandyti pasidalinti fantazijomis su savo vyru. Jeigu nekvailas, gausite teigiamą atsakymą ir toliau fantazuosite kartu.

Aistringas įsimylėjimas į kitą, (rašote, kad taip buvo atsitikę) tačiau, jau rimta.Toks įsimylėjimas rodo problemą, kuri galimai ir gimė iš mano pateikto scenarijaus.

Pasiūlysiu antrą scenarijų: vaikai jau veik arba yra  pilnamečiai. Jeigu jiems jau virš aštuoniolikos,  patarimas vienas: negaiškite laiko ir skirkitės. Nes žingsnį į kito glėbį jau žengėte. Po tiek metų pajutote kito ir kitokio skonį. Ir jeigu tai patiko, niekas nebeatsuks laiko atgal. Nes Jus spaudžia laikas, žinojimas, kad senstate, jus verčia žinojimas, kad dėjote visas pastangas atkreipti vyro dėmesį į Jus jau daug laiko kankinančią. vidinę būseną. Ir tos pastangos buvo beprasmiškos. (Beje, vyro reakcija suprantama, bet nepateisinama, Tai rodo, kad jis turi problemų su savęs pažinimu).

Ir jeigu nusprendėte likti  su vyru tik dėl saugumo jausmo, tai toks elgesys turi pavadinimą: dvasinė prostitucija. Kai kas susitaiko su tokia būsena iki grabo lentos. Kalbu ir apie vyrus, ir moteris.

Klausiate, ar „meilė tikrai praeina, nes patyriau, kad su laiku - taip? Ar įmanoma ją atgaivinti? O jei nėra noro tą daryti? Kaip nuraminti širdį? Aš turiu viską, kodėl man negana? Norisi iš kažko išsiveržti, gyventi vidumi, ne išore“. Ką gi, keliate egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymai priklauso nuo pasaulėžiūros.  Gyvenime yra viskas įmanoma: ir atgaivinti praėjusią meilę, ir sunaikinti esamą. Sakote, kad nebeturite noro, tai yra dvasinių jėgų, bandyti tą meilę atkurti.

Čia pasakysiu štai ką: viena Jūs nieko neatgaivinsite, nes yra ir antra pusė, kuri niekaip nesuvokia kas gi su Jumis atsitiko ir kodėl. Nebent Jūsų vyras kažkaip greitai susivoks, išgirs Jus ir prisidės prie  pilnaverčių santykių kartu su Jumis kūrimo. Tose naujose santykiuose Jūs vėl tapsite gerbiamu žmogumi ir vertinama moterimi. O ne gražiu daiktu. Pagalvokite apie tai.

PS. Čia pateikiau scenarijus, kurie gal ir nieko bendro neturi su Jūsų padėtimi.