Labai reikia patarimo. Sunku suvokti, kas šiuo metu manyje vyksta, bet tai yra kažkas sunkiai beprotiško.  Esu ištekėjus 5 metai. Dar 5 metai draugavome. Vaikučių neturime. Seniai jaučiu jausmą, jog nesu laiminga, senokai atėjęs suvokimas, kad vyro nemyliu, nejaučiu jam aistros, bet jis labai myli mane. Jis išties labai geras žmogus. Jaučiuosi su juo kaip su broliu ar geriausiu draugu...

Ilgą laiką pykomės, nesutarėm, nes aš "kabinėjaus" prie visko ką jis darė, o tai vedė, prie dar didesnių pykčių, emocinio atitolimo. Taip nutiko, kad sutikau kitą žmogų beveik prieš metus.. Jis man kaip stebuklas, su juo gera būti, saugu, viskas atrodo nuostabu. Meilė didžiulė, trauka ir aistra..  Vyrui apie tai papasakojau, jis pasirengęs man atleisti.. nori būti su manimi. 

Tačiau aš nežinau kuriuo keliu eiti.. Bėgti pas mylimą vyrą į glėbį, ir atsisakyti visko kas kurta, nuvilti tėvus, draugus, palikti sudaužytą sutuoktinio širdį.. Ar sudaužyti širdį žmogui, su kuriuo būti noriu..ir grįžti pas vyrą be meilės, iš prisirišimo, galbūt gailesčio ir kitų nesmerkimo... Šiuo metu išgyvenu didelę kovą.. jei likčiau su vyru..kaip pamiršti šitą meilę? kaip atleisti sau išdavystę? kaip jausti pilnatvę?

Laba diena.

Suprantu ir užjaučiu. Skaitant Jūsų laiškelį, klausiu savęs, kodėl neturite vaikų. Juk praleidote kartu dešimt metų. Nežinau, ar aplankėte gydytojus, ar ne, ar norite vaikų, ar ne. Nežinau ir kuris jūsų nori vaikų, kuris ne. Nežinau ir Jūsų vyro nuomonės, todėl galiu tik remtis Jūsų pasakojimu. Skaitant akivaizdu, kad Jūsų tokia bevaikė padėtis netenkina. Jeigu neklystu, žinoma. Jeigu Jūs norite vaikų ir galite jų turėti, paklauskite savo vyro ir meilužio, ar kuris  pasiruošęs turėti vaikų su Jumis. Taip, rašau –meilužis, mat esate ištekėjusi. Taip tęstis ilgai negali ir neturi. Sakote, kad Jūsų vyras geras žmogus. Malonu girdėti, bet geras žmogus ne profesija ypač, kai tam geram žmogui nieko nejaučiate. 

Skyrybos? Būtų vaikai šeimoje, matyčiau kitaip. Bet Jūsų atveju Jūs nematote jokios, netgi emocinės prasmės dalintis gyvenimu su nemielu vyru, koks geras ir protingas jis bebūtų. Aš  negaliu ir nenoriu priimti už Jus sprendimą. Bet Jums priimti teks ir gana greitai. Antraip kankynė tęsis. Juolab, kad, regis, Jūsų teisėtas vyras, anot Jūsų, nelabai supranta problemos priežasties. Priežastis sena kaip žmonija – noras turėti vaikų. (Jeigu yra taip, kaip įtariu.).  Tokiu atveju turite priimti egzistencinį sprendimą.  Mažiausiai tokiu atveju reikėtų galvoti apie kažkokius turtus ar kitas materialines gėrybes ir ką kas pasakys. Dingus vienoms, atsiranda kitos. Ar kad kita pusė tave myli. Tai kitos pusės problema, ne Jūsų. Tėvai taip pat mus myli, bet saugius namus paliekame.  Ar tėvai nori mus paleisti? Ranka ant širdies – nelabai.  Bet jie būtų blogi tėvai, jeigu prieštarautų. Savam vyrui gi, niekuo nesate skolinga. Vieno egoizmas neturi virsti kito kaltės jausmu. Galvokite apie savo gyvenimą, nes kito gyvenimu ir dėl kito gyventi neįmanoma. Vaikai ir pareiga tėvams išimtis, žinoma. 

Sėkmės Jums.