Miela Auguste, dėkui už laišką. Sutinku, kad patekote į dviprasmišką, sunkią, sielą alinančią padėtį. Keista buvo išties psichologo reakcija „esi normali ir nematau nieko keisto“. Bet ar psichologė kažką pasiūlė? Regis, kad ne, todėl ir liko Jūsų keliami klausymai neatsakyti. Nesu psichologas, todėl prašau į tai atsižvelgti. Visgi, sugebėjau keletą kartų išgelbėti kelias šeimas nuo suirimo, padėjau keliems žmonėms susigaudyti problemose. Tuo pat noriu dar kartą pabrėžti, kad psichologas psichologui nelygu, todėl nereikėtų nuleisti rankų bei su tinkamu, tikriausiai šeimos psichologu,  pasitarti.

Mano gyvenimo patirtis sako, kad krizės  šeimose įprastas dalykas.  Jos turi daugelį priežasčių. Viena jų (nors nebūtinai), – galimai skirtingi intelektualinio bei dvasinio augimo tempai. Tai ypač dažnai pasireiškia emigrantams. Labai rimtą vaidmenį vaidina saugumo jausmas, jo buvimas, arba jo stoka. Pats esu buvęs emigrantas, veik 25 metus gyvenęs Švedijoje, todėl žinau.

Sprendžiant iš Jūsų pasakojimo (ir tik Jūsų pasakojimo, nes  jūsų vyras tikrai apie šią istoriją papasakotų kitaip, todėl abejiems reikėtų aplankyti šeimos psichologą), Jūsų gyvenime susipynė visas pluoštas būsenų: laisvės  ilgesys, pavyzdžiui. Dirbdama ir uždirbdama Jūs staiga patyrėte laisvės ir savivertės  skonį. Juolab, kad Jūsų gerbiamas darbdavys vis sako Jums komplimentus, kurių, įsivaizduoju, nesako Jums Jūsų vyras. Kita būsena,  ką besakytų Jūsų vyras, net jeigu ir atneštų Jums Mėnulį nuo dangaus, Jūs to nesugebėtumėte įvertinti, nes, (gal klystu...) esate labai jauna, o patyrusi laisvės skonį, jaučiaties uždaryta auksiniame narvelyje, todėl Mėnulis kaip dovana Jums neimponuos. Kita vertus... gal?

Dar viena emigrantų problema – vienišumas. Jūs apie tai kalbate. Nauja vieta, nauja kultūra, nauja kalba. Negalima jokiais būdais užsidaryti namuose, nes vienas nuo kito pavargsti, todėl būtina bent kartu išeiti, lankyti teatrus, restoranus, koncertus, kiną. Ne kiekvieną dieną, žinoma, nebent esi labai jau pasiturintis. Taip pat būtina pasiieškoti visuomeninės veiklos, dalyvauti Jums tinkamose bendruomenėse, nebūtinai lietuvių.

Reikia hobio, užsiėmimo kartu, ar atskirai, bet abiems šito reikia. Darbas-namai ir jokių, arba minimalių  kontaktų su išoriniu pasauliu tikrai žudo dvasią, apsunkina santykius. Todėl patariu Jums, jeigu vis dar norite dalintis gyvenimu su savo vyru, pasinaudoti mano patarimu ir tik po kiek laiko savęs ir vienas kito paklausti, kaip sekėsi. Manau, kad verta pabandyti.  Ir manau, kad kaip tik įdomaus gyvenimo, Jūsų kaip žmogaus, kaip asmenybės pripažinimo stoka ir veda Jus link Jūsų darbdavio, ar į darbdavio glėbį. Tik... paklauskite save, ar tikrai norite tapti vedusio vyro trumpalaike ar ilgalaike meiluže? Tokia padėtis tikrai ir dokumentuotai žudanti, vedanti į tikrą nevisavertiškumo kompleksą. Tai jau geriau sąžiningai išsiskirti su vyru ir tik tada priimti tokį sprendimą.

Beje, iš nenorėjimo skaudinti Jūsų vyro, Jūs skaudinate ir save, ir jį. Tai ir nesąžininga, ir nesveika. Pasikartosiu: pasinaudokite mano patarimu, ir stebėkite rezultatą. Kai priimi sau naują sprendimą, atsiveria visai kitos erdvės, galimybės, emocijos. Pasikalbėkite atvirai su Jūsų vyru.

Sėkmės.